Alisos ir Džasperio kambarys

- Ar tave būtų sulaikę, jei būčiau pasakęs, kad esi nelaiku? Netgi labai nelaiku, tarp kitko... - ėmė kalbėti garsiau, įsispitrėjęs į mamos akis. Kas akimirką vaikinas vis labiau irzo, jo nepatenkinta aistra kėlė kone fizinį skausmą.
- Juk žinai, kad aš nepateisinu kraujo, laikomo buteliukuose, - paniekinamai nusiviepė. - Todėl siūlyčiau pačiai susimedžioti, - pakilnojo antakius įsivaizduodamas šviežio kraujo skonį. Mmm...
- Atsiprašau, atsiprašau, - sumurmėjo pavargusiu balsu. Dievaži, pildyti moterų užgaidas kasdien tapdavo vis sunkiau. Nepasimetęs vaikinas iškraustė visą stalčių, ir su krūva žurnalų priėjo prie Esmės.
- Štai. Turi būti ir naujų. O jei ne... Galėsi pasišaipyti iš praeitų sezonų madų, - nusijuokęs gūžtelėjo pečiais ir ėmė lėtai žingsniuoti prie durų. Buvo pasiruošęs jas paslaugiai atidaryti žurnalų krūva nešinai mamai.

- Ar tau skauda ką nors? - pasiteiravo ji Džasperio.
Kiek susinervinusi dėl tokio sūnaus išsireiškimo, pagalvojo, kad galbūt reikėtų pasiimti atostogų.. Žinoma, ji kiekvieną dieną skambintų vaikams, nebent jie jai paskambintų.
Bet tokios tai ir atostogos, sėdi kur nors prie jūros smėlyje, stebi jūrą, ir tau paskambina į mobilųjį kas nors, sugadina visą ramybę..
- Na, tu man niekuomet to nesakei, - taria, ir mintyse išbraukia šį variantą iš galimų dovanų Džasperiui sąrašo. - Medžiojau gan neseniai, taigi dar nebūtina, - nusišypsojo.
Stebėdama kaip lyg ir pradeda kaifuoti jos mielas sūnelis, nutaria tiesiog pamiršti šią akimirką, nes ji nė nežino, ką jis įsivaizduoja. Greičiausiai Alisą..
Matydama, kaip jis krausto stalčius ieškodamas kažko, galiausiai susiprotėja, jog ji jam trukdo, ir jis nori kuo greičiau atsikratyti ja, nutaria, kad galiausiai reikėtų palikti Džasperį ramybėje, galbūt aplankyti ką nors iš kitų vaikų.
- Na gerai jau, einu, einu, - tarė, kai jis priėjo prie jos su gan didoka krūvele žurnalų, ir padavė jai juos, ji atsistojo, įgrūdo juos Džasperiui į rankas, pasitaisė savo suknelę, ir nuėjo link durų.
- Aplankysiu vėliau, - Linksmai tarė, uždarė duris, ir nuėjo palikdama Džasperiui, žurnalams ir Alisei pakankamai erdvės.

- Ne, neskauda, - burbtelėjo sukandęs dantis. Kam jau kam, bet Esmei tikrai nesakys, jog jį kankina gašlūs pojūčiai. Jis tik nusistebėjo, kad mama sugebėjo pastebėti jo juntamą skausmą. Džasperis buvo įsitikinęs, kad dėl savo praeities jis išmoko nuslėpti daugumą emocijų, o tarp jų - ir dažnai patiriamą skausmo pojūtį.
- Maniau, ir taip aišku... - kreivai pasižiūrėjo į ją. Kažkodėl manė, jog tai yra savaime suprantama, kad Džasperis, atsisakęs žmonių kraujo, iš vegetariško gyvenimo stengsis išpešti kiek įmanoma daugiau, todėl jis niekada neragavo kraujo, tekančio ne iš gyvūno gerklės. Esmei susiprotėjus išeiti, vaikinas, jai nematant, iš palengvėjimo užsimerkė.
- Ačiū, kad užsukai, - karčiai suburbėjo ir apšalęs liko stovėti su žurnalų krūva rankose. Staiga ėmė gailėtis taip akivaizdžiai šiurkščiai ir nemandagiai elgęsis su mama, bet noras apgailestauti tuoj pat pranyko, jai užsiminus, kad dar apsilankys.
- Tik nepamiršk Karlailo, - tyliai murmtelėjo jau užsidarius durims, bet žinojo, kad Esmė girdės. Dar kiek pastoviniavęs, jis susiprotėjo numesti žurnalus ant staliuko. Vaikinas skubiai priėjo prie lovos ir atsisėdo ant kraštelio. Noras užsiimti ankstesne veikla jau buvo beveik pranykęs dėl sutrukdymo, bet vos tik pažvelgus į visuomet gundantį Alisos kūną, aistra atsinaujino ir tapo dar galingesnė.
- Atsiprašau, brangute, - sušnabždėjo palinkęs prie jos. Tvirtu delnu jis glostė merginos nugarą. Žvilgsnis buvo susirūpinęs, o pats Džasperis atrodė taip, lyg norėtų atsiprašyti už tokį nesusipratimą, dėl kurio jis nė nebuvo kaltas.

Oh no no no, Alisa visą laiką vykstant pokalbiui tarp Džaspero ir Esmės tikrai netransavo (gal tik truputuką, l.nedaug), o sukaustyta dėl tokio staigaus veiksmų pasikeitimo E užsukus į kambarį, sugebėjo tik išplėstom akim stebėti kambarį, kol galiausiai esmei juodu vėl palikus vienu lengviau atsikvėpė ir dar norėjo subarti Dž dėl tokio l.nerūpestingo vienos iš Alisos gyvenimo meilių, t.y. žurnalų nudrėbimo ant stalo, tačiau kai jau žiodamasi kažką burbtelį atsisuko į jo veidą, stebuklingai visi žodžiai kuriuos norėjo pasakyti kažkur išgaravo ir merginos veide liko tik lūpų kampučiuose žaidžianti kiek koketiška šypsenėlė
-Neatsiprašinėk,-stengėsi balsą padaryti kiek griežtesnį, lyg tai įtikintų J visiems laikams nesijusti kaltu, kai toks nėra, tačiau vampyrė niekada nemokėjo priekaištauti, tad balselis kaip visuomet buvo švelnus, lyg aksominis. Prikandusi lūpą pakeltos rankos dviem pirštais lyg kojomis "bėgiojo" vaikino kaklu karts nuo karto užkliūdydama jo skruosta. Stebėjo jo veidą mastydama ką dabar turėtų daryti

Kilstelėjęs antakius Džasperis klausiamai įsistebeilijo į vėl gyvybingumą pradėjusią rodyti Alisą. Ši atrodė tarsi norinti kažką pasakyti, ir nebūtinai gero, tad vaikinas laukė. Taip ir nesulaukęs gūžtelėjo, tada patraukė ranką nuo jos nugaros. Atsiklaupęs šalia lovos, ant čiužinio susidėjęs rankas, o ant jų parėmęs smakrą, jis mirktelėjo savo meilei, visa esybe tik ir viliojančiai Džasperį prigulti šalia, o gal netgi ir užgulti savo stambiu kūnu. Išgirdęs prašymą jis krenkštelėjo, sugrįždamas iš svajonių, ir nekaltai (ar bent jau manė, kad taip) išsiviepė.
- Kaip pasakysi, meilut, - nusijuokė aiškiai pajutęs jos pastangas bent kartą pabūti griežta. Nepavyko, ir Alisa pati ne blogiau už jį tai suprato, bet Džasperis vis tiek surimtėjo, tarsi tikrai būtų paveiktas įsakmaus tono. Su rimtumu ir vėl sugrįžo rūpestis, kamuojantis vaikiną dėl baisiai nevykusio incidento, užtraukusio jiems abiems gėdą prieš motiną, tegu ir netikrą. Įtampą, su kuria pats susitvarkyti kol kas nepajėgė, padėjo sumažinti švelnūs mylimosios pirštukai, lakstantys jo kaklu. Jo randuotu kaklu. Apie tai pagalvojęs, Džasperis šiek tiek atsitraukė. Nemanė, kad Alisai labai malonu liesti jo sužalotą odą, o ir pats dar šiek tiek to gėdijosi. Tačiau netrukus jis sugrįžo pas meilią merginos ranką, ir iš gerklės išsiveržė tylus murkimas. Malonu.
- Turbūt norėsi į parduotuves? - pasiteiravo bejėgiškai susiraukęs. Jo drabužiai buvo suplėšyti - ištveriama, nes Džasperis turėjo kitų. Pagalvė buvo suplėšyta - kur kas keblesnė situacija, nes Alisa tikrai nepakęstų šios trūkstamos interjero detalės, išmetus sugadintąją.
- Ar... kažko kito? - dar pridūrė atidžiai įsižiūrėdamas į Alisos akutes. Buvo pasiruošęs padaryti bet ką, jai bent menkiausiu judesiu parodžius, ko iš tikrųjų nori.

- Kaip man patinka, kai tu juokiesi... - sumurmėjo jausdamasis pamalonintas, kad yra šio žaviausio garso pasaulyje liudininkas. Mielo Alisos juoko visiškai pakako, kad vaikinas pasijustų geriau, tai buvo veiksmingiau už jo paties galią, bandant savo nuraminti. Nusišypsojęs jis ištiesė ranką ir paglostė mylimosios galvą, tada pasilenkęs pakštelėjo į kažko susimąsčiusios vampyriukės kaktą. Sulaukęs jos atsakymo, Džasperis tyliai sukikeno, lyg tik tokių žodžių ir būtų tikėjęsis.
- Jei į parduotuves, tuomet į parduotuves, - palinksėjo išklausęs Alisos paaiškinimą. Jis smagiai mirktelėjo jai parodydamas, kad nėra ko apgailestauti. Tada gūžtelėjo, tarsi sakytų "ištversiu". Pasitraukė nuo lovos vis dar būdamas prisidengęs antklode, ir negaišdamas ėmė raustis spintoje, ieškodamas naujų drabužių. Per daug nekreipdamas į juos dėmesio, ėmė rengtis. Galvoje įkyriai daužėsi mintis, kad kažko trūksta.
- Viskas gerai? - paklausė Alisos, kai iškišo galvą iš megztinio, kurį vilkosi. Pagaliau suprato, ko buvo pasigedęs. Šį kartą paskelbus apsipirkinėjimą nepasireiškė merginos entuziazmas. Tai buvo neįprasta, Džasperis netgi keistai ir įtariai nužvelgė savo meilę. Nušveitęs šalin jau nebereikalingą antklodę, mintyse jis ėmė keikti trukdytojus ir apmąstė galimybę kitą kartą panašiai progai užsisakyti kambarį kokiame viešbutyje.

Po ilgo miego prasivaikščiojusi, ji pasijautė gan keistai. Taigi nusprendė, jog laikas įgyvendinti visus troškimus.
Užvaldyta labai stipraus geismo, tyliai nusėlinusi koridoriumi, pamatė priešais esančias duris, tai buvo Alisos ir Džasperio kambarys. Nusprendusi, kad galų gale vis tiek užsigeis tą padaryti, ji, kaip koks supermenas, audringai nusiteikusi, spyrė į duris, bet jos nepajudėjo. Spyrė antrą kart, bet netyčia spyrė į sieną. Na, trečias kartas nemeluoja, taigi spyrė gan silpnai, palyginus su pirmais kartais, ir jos tiesiog iškrito. Įėjusi į kambarį pakėlė jas, ir pastačiusi jas į vietą, sušuko "Džasperi, pagaliau!"

Vienas, du... Trys dunkstelėjimai į duris ir sieną privertė Džasperį staigiai įsitempti ir piktai atsigręžti į ramybės drumstėją.
- Mama... - bejėgiškai žioptelėjo jai taisant išverstas duris. Vaikinas savaime puolė dangstytis, tik vėliau prisiminė, kad yra apsirengęs. Sutrikęs jis nervingai pasikasė galvą, pasižiūrėjo į Alisą.
- Kas "pagaliau"? - paklausė išplėtęs akis. Visiškai nedalyvaudamas šeimos gyvenime, jis pajuto, kad kažko nebesupranta.
- Nori dar žurnalų? - maloniai pasiteiravo, nors toks klausimas, regis, nelabai tiko šioje situacijoje, bet Džasperis nepajėgė sugalvoti jokios kitos priežasties, dėl kurios Esmė būtų palikusi Karlailą svetainėje.

Visiškai nesirūpindama dėl garsų, kuriuos sukėlė, nusprendė eiti tiesiai prie reikalo..
- Džasperi! Alisa! Vaikeliai! Ar jūs žinot kokie pavojai čia tyko?- pakraupusi pasakė.
Greit išsitraukusi dvi dujokaukes, pribėgo prie Džasperio, uždėjo vieną jam, tada nuskubėjusi prie Alisos, padarė tą patį.
- Ar jūs žinot, kad siautėja visokie karvių gripai? Ar žinot? Ne? Tai dabar būsit saugūs!
Staiga atsiminė, kad kai ką nupirko Džasperiui.
- Džiasperi! Pažiūrėk ką tau turiu! - išsitraukė rožinį seilinuką, ir priėjusi prie jo uždėjo jam jį. - Kaip tau tinka! Beje, vaikai, ar naudojate prezervatyvus? Bent kontraceptines tabletes? Ne? - Išsižioja iš nuostabos, - tai va kaip tik tau, Alisa, jų ir nupirkau!
Išsitraukia dėžutę kontraceptikų, ir mesteli juos Alisai.
- O dabar.. Svarbiausias dalykas, dėl kurio pas jus atėjau, tai norėjau parodyti ką išmokau!
Jūs turėsite pabūti žiūrovais, ir įvertinti!
Paėjusi kiek tolėliau, kažkaip stebuklingai įjungia trankią muziką, ir pradeda demonstruoti įspūdingus Tecktonic judesiukus, o vėliau dar truputį jumpstyle, ir panašiai..